Поместье Мильвидай

„XV–XVI a. antroje pusėje Milvydų dvaras priklausė Radavičiams. Radavičiai buvo daugiausia smulkūs arba vidutiniai bajorai, kurių valdos apėmė Šiaulių, Raseinių ir kitas Žemaitijos žemes. Savo bajorystę Radavičių giminė įrodė 1799 m. Vilniaus bajorų suvažiavime. Milvydų dvaro žemės driekėsi nuo Kuršėnų į pietus palei Ventą, XIX a. pabaigoje žemės turėjo apie 32 valakus. Buvo suformuotas Milvydžiukų palivarkas, kuriam priklausė 5 valakai žemės – ji driekėsi link Kuršėnų. Prie dvaro buvo įveistas didelis sodas, dvaro pastatai stovėjo gražioje Ventos pakrantėje. 
Dvaras XIX a. priklausė senai Radavičių giminei, kol neišnyko paskutiniai vyriškosios giminės atstovai ir Anelė Radavičiūtė (1829–1898 m.) ištekėjo už Wezpasjano Gružewskio (1819–1881 m.), Kuršėnų dvarininko Stepono Jono antrojo sūnaus. Wezpasjanas buvo turtingas jaunikis, nes po dalybų su broliu Edvardu jam atiteko per 123 valakai žemės su daugybe valdų, kurių centras buvo Ramučiai, sankryžoje kelių nuo Šaukėnų, Varnių ir Kuršėnų.  
Anelei Radavičiūtei tuo metu priklausė 427 dešimtinės geros dirbamos žemės, 9,5 dešimtinės prastos žemės ir 163 dešimtinės miško. Po šių jungtuvių dvaras klestėjo. Šeima nusipirko didelį namą Rygoje. Jiems gimė du vaikai: sūnus Ignas, paveldėjęs Milvydus, ir dukra Teklė, paveldėjusi Santeklių dvarą ir namą Rygoje. Anelė 1898 m. Rygoje mirė nuo vėžio, palaidota Pakieviuose, Kelmės rajone. Ignas Gruževskis vedė Elžbietą Felinskaitę ir su ja susilaukė dviejų dukrų: Elžbietos ir Kazimieros. Ji buvo ištekėjusi už Juozo Grabovskio. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Milvydų dvare gyveno 92 žmonės, o Milvydžiukų palivarke – 18. 
Tradiciškai Milvydai į Lietuvos istoriją įeina kaip vieta, kur savo dienas baigė Lietuvos kalendorių – metskaitlių – pradininkas ir leidėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881 m.). Čia jis buvo įkurdintas atskirame keleto kambarių namelyje, kuriame darbavosi iki paskutinių savo gyvenimo minučių. Dvare L.Ivinskis  gyveno 1879–1881 metais. Namelis, kuriame paskutines gyvenimo dienas leido L. Ivinskis, taip pat neišliko.
Tačiau pamirštamas dar vienas vertas dėmesio veikėjas – Wezpasjanas Gružewskis. 1840 m. jis baigė Kražių gimnaziją ir atsidėjo ūkininkavimui. Domėjosi homeopatija – gydymu žolelėmis Hanemano metodu (Samuelis Kristianas Frederikas Hanemanas dar vadinamas eksperimentinės farmakologijos tėvu, nes buvo pirmasis gydytojas, savo vaistus išbandantis su sveikais ir sergančiais žmonėmis, kad galėtų tiksliau nustatyti jų veiksmingumą – aut.). 1858 m. Paryžiuje išleido „Przewodnik w leczeniu krupu i kokliuszu“ („Vadovas krupui ir kokliušui gydyti“). Apie homeopatiją išspausdino dar dvi knygeles prancūzų ir vokiečių kalbomis. Šia tema rašė ir periodinėje spaudoje. Elžbieta Gruževska tarpukariu minima ir kaip Daugėlių dvaro savininkė. Tarpukariu (1919–1940 m.), pasak lenkiškų šaltinių, dvaras priklausė Kazimierai Grabovskai. Minimas ir Stepas Janavičius – greičiausiai tai buvo dvaro valdytojas, nes Kazimiera Grabovska su vyru galėjo gyventi Lenkijoje, antraip nebūtų išlikę gyvi per 1941 m. ir vėlesnius trėmimus. Pokariu dvaro pastatai buvo negrįžtamai suniokoti čia įsikūrusių žmonių: perstatytas ir išgriautas medinių rūmų vidus, su kitais pastatais padaryta tas pats. Šiandien dvaras jau nėra įtrauktas į paveldo objektų sąrašus." 

Ištrauka iš Jono Kiriliausko knygos „Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai".

Dvaras nepritaikytas turizmo poreikiams.