Tarptautinė gidų diena!

Vasario 21 dieną minima Tarptautinė gido diena. Nuoširdžiai sveikiname visus Lietuvos gidus!
Daug įvairiausių istorijų ir legendų Jūs perteikiate žmonėms. Dėka  Jūsų, istorijos apie miestus, miestelius ir gyvenvietes yra gyvos.
 
Šia proga, Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centras, dalinasi Kuršėnų mieste esančios „Keltininko“ skulptūros atsiradimo istorija ir Ventos upėje nuskendusios bažnyčios legenda.

KELTININKAS
„Kuršėniškiai stovėdami pakrantėje, beveik iki pusės, tirštame rūke nustėrę laukė, kas čia dar iš dvaro į miestelį susiruošė atplaukti, o keltas lėtai, lėtai slinko rūko užklotu vandens paviršiumi, ir kai žmonės pamatė, kas irkluoja keltą, visi garsiai aiktelėjo...“
Skulptūra pastatyta prie pat Ventos upės, autorius  Vaclovas Tamošaitis. „Idėja buvo Jono Kiriliausko - jis išsiaiškino, kad iki 1915 metų Kuršėnuose nebuvo nei vieno iš dabar esančio tilto per Ventos upę. Žmones per upę kėlė keltininkas, už perkėlimą į kitą upės krantą ėmęs nedidelį mokestį. Pagal šį pasakojimą ir buvo pasirinkta tema šiai skulptūrai,“ – pasakojo tautodailininkas Vaclovas Tamošaitis.

LEGENDA APIE DINGUSIĄ KURŠĖNŲ BAŽNYČIĄ
Tai buvo seniai. Ant Sykės kalnelio stovėjo graži medinė Šv. Jono bažnyčia (prisimenate, ką kalbėjome apie vyskupo Jono, kilusio iš Lietuvos kunigaikščių, galimą kelionę, kurios pasekmė buvo Joniškis? Gal ir Kuršėnų bažnyčios titulas yra gautas su ta pačia steigėjo vardo intencija?). Vieną metą per šv. Jono atlaidus (Kuršėnuose dideli atlaidai per Jonines būna) žmonės nuo pat ankstyvo ryto iki priešpiečių virvėmis traukė į miestelį. Miestelis tuomet buvo dar mažas. Iki sumos buvo kimšte prikimštas pėsčių, raitų ir važiuotų žmonių. Aukštame bažnyčios bokšte skambėjo varpai. Žmonės plūdo bažnyčion.
Prasidėjo suma. Bažnyčioje giedojo graudžią giesmę. Pakilo karšti atodūsiai į dangų. Visi meldžiasi. Suskambėjo varpelis. Žmonės klaupiasi. Kunigas pakelia ostiją <...>. Tuo metu niekam nejaučiant pradėjo griūti kalnelio pietinis šlaitas. Tuojau bažnyčia ir visi joje buvę žmonės pasinėrė Ventos sietuvoje.
Ėjo metai, o žmonės visaip kalbėjo: vieni pasakojo, kad naktį dvyliktą valandą ant kalnelio girdėti graudūs dūsavimai, kiti – kad vidunaktį iškylanti bažnyčia į paviršių, treti, kad šv. Jono dieną, suskambinus bažnyčioje didįjį varpą, iš Ventos girdėti at-
garsiai: „Jonai, brolau, Jonai, brolau!“ Daug kalba apie tai žmonės.
Po daugelio metų zakristijonui prisisapnavo, kad paskendusią bažnyčią galima iš vandens iškelti šv. Jono dieną, kai visa bažnytinė procesija užlips ant kalnelio ir kunigas ten laikys šv. Mišias. Procesijoje būtinai turi būti nešami visi bažnyčioje esantys daiktai. Ir jei nors menkiausias daiktelis bus pamirštas, bažnyčia iškils iš vandens iki paviršiaus ir vėl nugrims.
Kitais metais, per šv. Joną, bažnytinė procesija ėjo į Sykės kalnelį gelbėti paskendusios bažnyčios. Procesija begalinė, minios žmonių giedodami traukia į kalnelį. Nuėję apstojo kalnelį iš visų pusių. Kunigas pradeda laikyti šv. Mišias. Visi karštai meldžiasi. Susiūbuoja sietuvoje vanduo. Vandens paviršiuje pasirodo bažnyčios bokštas, o paskui ir pati bažnyčia. Tuo metu išėjo iš iškilusios iš vandens bažnyčios zakristijonas ir pasakė: „Atėjote mūsų ir bažnyčios gelbėti, lyg nežinodami, kad reikalingi visi bažnyčioje esantys daiktai. Jūs pamiršote žvakių gesintuvą. Nei mūsų, nei bažnyčios neišgelbėsit. Bažnyčia pati iš vandens iškils ir ant kalnelio atsistos tik prieš Dievo teismą. Kitą kartą nebemėginkite mūsų gelbėti, nes žūsite ir jūs. Po daugelio metų visas miestelis šv. Jono dieną nuskęs...“ 
Tiek tepasakė zakristijonas. Bažnyčia vėl ėmė grimzti į dugną. Pasinėrė. Toje vietoje, kur bažnyčia nugrimzdo, dar ir šiandien sukasi verpetais vanduo. Vargas tam, kas besimaudydamas įplaukia – nuskęsta.
Pasibaigė suma. Žmonės grįžta nuo kalnelio bažnyčion.
Daug metų po to atsitikimo praėjo. Niekas nebemėgina paskendusią bažnyčią gelbėti.
Vieną kartą, dar baudžiavos laikais, jauna moteriškė ties tuo kalneliu Ventoje žlugtą skalbusi.
Jai beskalbiant atėjo vikrus vyrukas, nusivilko viršutinius rūbus ir su apatiniais šoko į vandenį. Pasinėrė. Moteriškė nustebo. Jos nustebimas virto išgąsčiu, kai vaikinas iš vandens neiškilo. Praslinko pusvalandis. Vaikinas nėrė iš vandens. Išlipo ant kranto ir apsirengė. Vėliau prisiartino prie moteriškės. Jo veide buvo matyti ir nustebimas, ir smalsumas. Pradėjo jis moteriškei pasakoti, kad daugely vietų nardęs, bet dar niekur nesąs matęs to, ką pastebėjęs Ventoje. O matęs jis paskendusią bažnyčią su žmonėmis ir kunigu, šv. Mišias belaikančiu. Kunigas ir žmonės kaip stovėję, taip ir tebestovi, tik suakmenėję. Moteriškė jam papasakojo apie nuskendusią bažnyčią, ką pati žinojo. Nepažįstamasis kai ką užsirašė ir nuėjo savo keliu. Tiek ir tebuvo girdėti apie narą...

Šaltinis: J. Kiriliauskas, „Visi keliai veda į Kuršėnus“. 2018.