Dvarai/ kaimai


Gruzdžių k., Šiaulių r.

Gruzdžių dvaras statytas XVIII a., tačiau XIX a. pradžioje rekonstruotas. Tai vienas didžiausių architektūros paminklų Šiaulių rajone ir vienas seniausių dvarų Lietuvoje.

Buvusio dvaro pieninės pastate įrengta juodosios keramikos dirbtuvė (Mataičių juodosios keramikos dirbtuvės).

Iš viso išlikę 24 dvaro pastatai. Buvusiame prievaizdo namelyje dabar gyvena žmonės. Kiti žymesni dvaro pastatai: ratinė, karvidės, arklidės, svirnas (salė), vandens bokštas. Didžioji dalis buvusio dvaro pastatų priklausė Gruzdžių žemės ūkio mokyklai. Dauguma pastatų avarinės būklės.

Kuršėnai, Šiaulių r.

Kuršėnų dvaro istorija prasideda 1564 m., kai Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė šį dvarą Polocko pilininkui Jurgiui Despot Zinovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia.

1621 m. dvaras atiteko LDK iždininkui S.Pacui, o po dešimtmečio – Jurgiui Gruževskiui su žmona. XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis 1811 m., pasikvietęs dailininką J.Rilkę su visa pameistrių brigada, pastatė naujus (dabartinius) dvaro rūmus, koplyčią, suremontavo kitus pastatus.

Dvaras dar labiau suklestėjo valdant jo jaunesniajam sūnui Edvardui, kuriam dvaras atiteko 1846 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 m. kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui.

Tarpukariu dvaras pažangaus ūkininkavimo dėka klestėjo. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas.

Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras.

Kuršėnų dvaras – vienintelis vertingiausias medinės dvarų architektūros palikimas Šiaulių rajone. Išlikę autentiški laiptai, langų rėmai, medinės lauko durys.

Paežerių k., Šiaulių r.

Paežerių dvaras pastatytas 1900 m. šalia Nelindos ežero. Prie jo veda asfaltuotas keliukas. Paežerių dvarą ir mišrų parką įkūrė Pavenčių dvarininkas Gurskis. 1992 m. S. Gasparavičienės parengtoje istorinėje pažymoje apie senąją Paežerių dvaro sodybą rašoma, kad Paežerių dvaro rūmus supo 1900–1905 m. sukurtas, garsaus to meto Lietuvos pomologo Zaleskio suprojektuotas parkas. Anot R. Aftanazio, parkas paežerėje užėmė 500 m ilgio ir 300 m pločio sklypą. Į jį Zaleskis buvo įkomponavęs ir prieš tai čia augusį parką bei sodą.

Dvaras ir parkas yra savivaldybės nuosavybė. Anksčiau dvare buvo Pavenčių cukraus fabriko poilsio bazė, įrengti poilsio kambariai. Vasaros sezono metu dvare vyksta jaunimo stovyklos. Šalia dvaro prie ežero įrengtos maudyklės su paprasta paplūdimio infrastruktūra.

Varputėnų k., Šiaulių r.

Varputėnai – gyvenvietė prie Kesaučio upelio, 28 km į pietvakarius nuo Šiaulių. Dvaras žinomas nuo XVI a. (paminėtas 1590 m. Beržėnų valsčiaus, kuriam jis tada priklausė, aktuose).

1778 m. jį nupirko dvarininkai Jelenskiai. 1792 m. Motiejus Jelenskis Varputėnuose pastatė Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. 1860 m. Jelenskaitė ištekėjo už M. Burbos, kuris Varputėnuose pastatė puošnius dviejų aukštų rūmus su bokštu. Dvarui priklausė apie 3000 ha žemės, čia buvo didelis žirgynas. Ūkis tais laikais buvo pavyzdinis. Dvarininkai turėjo didelę pypkių kolekciją. Jie rūpinosi parku, rengė gegužines, vaikštynes, plaukymus valtimis. Tais laikais parkas buvo gerai prižiūrimas. Tvenkinius jungė takai, čia buvo salelės, tilteliai, apžvalgos aikštelės.

1999 m. nuosavybės teises į dvarą atkūrė jo paveldėtojas Antanas Griškevičius. Restauruotas visų statinių eksterjeras, dalis interjero, autentiškai atstatyta medinė rūmų veranda, sukultūrinta 140 ha dirbamos žemės, atkurta veislinių karvių banda, dalinai atsodintas iškirstas miškas. Dvare veikia pavyzdinis pienininkystės-sūrių gamybos ūkis.

Kurtuvėnai, Šiaulių r.

Bajoro sodybos Kurtuvėnuose būta jau XIV a. 1495 m. minimas pirmasis Kurtuvėnų savininkas Mykolas Jaugelavičius. Yra žinių ir apie kitus garsius dvaro šeimininkus – Kęsgailas, Nagurskius, Oginskius, Tiškevičius, Zyberk Pliaterius.

1592 m. Kurtuvėnų dvaro sodybą sudarė per 20 medinių pastatų, iš kurių 5 buvo gyvenamieji. XVIII a. čia stovėjo medinis barokinis kompleksas, XIX a. pabaigoje pradėti statyti mūriniai statiniai.

Kurtuvėnų dvaro ūkis XVI a. antroje pusėje buvo pertvarkytas pagal Valakų reformos principus, įkurtas palivarkas. 1862 m. pradėta vystyti tvenkinių žuvininkystė.

Nepriklausomoje Lietuvoje (tarpukariu) po žemės reformos Kurtuvėnų dvaras buvo pripažintas pavyzdiniu ūkiu. Šiandien Kurtuvėnų dvaras įdomus išlikusiu parku, žirgynu, tvenkiniais, atstatytu mediniu barokinių formų svirnu.

Bubių k., Šiaulių r.

Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII – XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Dvare buvo pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos, 1910 m. įsteigta žemesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras buvo svarbus kultūrinis ir ūkinis centras.

Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a. pradžioje rekonstruota arklidė, grūdų sandėlis, sodininko namas, sarginė, mokykla, mokytojų namas, trys kumetynai, tvartas, siloso bokštas, dvi daržinės, spirito varykla, spirito saugykla, ūkinis pastatas, namas, lentpjūvė ir joje esanti technika.

Dabar viename dvaro pastatų įsikūręs viešbutis.

Ginkūnų k., Šiaulių r.

Gruzdžių dvaro ansambliui priklausantį pastatą naujam gyvenimui prikėlė tautodailininkai Regina ir Vytautas Mataičiai. Čia jie įkūrė unikalią juodosios keramikos sodybą, kurią tiek dėl išskirtinės architektūros, tiek dėl tautodailininkų naudojamos senovinės molio dirbinių gamybos technologijos gausiai lanko šalies ir užsienio turistų grupės, specialistų ir moksleivių ekskursijos.

Nuo 1985 m. dalyvauja respublikinėse liaudies meno parodose, surengtos šešios personalinės parodos. Darbai eksponuoti Islandijoje, Bulgarijoje, Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Estijoje. 2005 m. Reginai Mataitienei kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas. 2006 m. respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje ,,Aukso vainikas“

Regina Mataitienė nominuota geriausia Šiaulių apskrities meistre. 2008 m. išrinkta Lietuvos puodžių karaliene.

Naisių k., Šiaulių r.

1987 m. spalio 17 d. Naisiuose, poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės (1894–1912) gimtajame name, duris lankytojams atvėrė Literatūros muziejus.

O mintis įkurti šiuose namuose muziejų dar 1978 m. kilo šviesios atminties kraštotyrininkei Birutei Stumbrienei, kuri tuo metu dirbo Šiaulių rajono centrinėje bibliotekoje bibliografijos skyriuje ir buvo sukaupusi daug medžiagos apie Šiaulių rajone gyvenusius, dirbusius ar iš čia kilusius literatus. Šiam sumanymui pritarė tuometinis ūkio vadovas Česlovas Karbauskis. Naisiuose tuo metu jau vyko Knygos šventės, o nuo 1977m. ūkis buvo įsteigęs Zigmo Gėlės premiją už sėkmingiausią metų poezijos debiutą.

Muziejuje surinkta medžiaga apie 100 rašytojų, kalbininkų, literatų, kurių likimai susieti su Šiaulių rajonu. Tai Jonas ir Juozapas Lideikiai, Povilas Matulionis, Jonas Šliūpas, Augustinas Gricius, Juozas Grušas, Barbora ir Ona Mejerytės, Marius Katiliškis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Ruzgis ir kiti.

Muziejuje dvi ekspozicijų salės, Zigmo Gėlės kambarys, Poezijos kambarys. Antrajame aukšte medalių bei ekslibrisų , skirtų rašytojams, kolekcija.

Šiuo metu muziejui sėkmingai vadovauja Rita Žukauskienė, o Zigmo Gėlės premiją, kurią anksčiau skirdavo ūkis, nuo 1992m. skiria Šiaulių rajono savivaldybė.

Per du dešimtmečius Naisių muziejuje sukaupta 7386 eksponatai , iš jų pagrindiniame fonde –  daugiau nei 4000 eksponatų.

Dargaičių k., Šiaulių r.

Senovėje, kai aplinkui ošė neįžengiamos girios, prie sraunaus Kūros upelio atsikraustė Dargių šeima. Iškirtę pakrantėje mišką, pasistatę trobesius ir apsigyveno. Vėliau šalia apsigyveno kiti žmonės, taip ir atsiradęs Dargaičių kaimas. Bet tai tik graži legenda, kuria prieš septynias dešimtis metų užrašė Šiaulių „Aušros“ muziejaus kraštotyrininkai, aplankę šį kaimą.

Dargaičių kaimas yra apie 25 kilometrus nuo Šiaulių, Gruzdžių seniūnijoje. Išsidėstęs šiaurės-vakarų kryptimi pagal Kūros upelį, tekantį vakarinėje kaimo pusėje. Istoriniuose šaltiniuose Dargaičių kaimas minimas 1620 metais. Kad šioje teritorijoje ir anksčiau buvo įsikūrusi gyvenvietė liudija 1970 metais senoje kaimo sodybvietėje rastas akmeninis kirvelis su skyle kotui, keturkampe pentimi. Tokie kirveliai datuojami pačia neolito pabaiga – apie XV a. prieš Kristų.

Kaimai Lietuvoje pradėjo kurtis IX–XII a., o dauguma gatvinio tipo kaimaviečių atsirado XVI a. viduryje vykdant valakų reformą. Dargaičių kaimas – vienas gatvinio rėžinio tipo išlikusių kaimų, išlaikęs plano ir erdvių struktūros elementus, liudijančius to laikotarpio lietuvių materialią kultūrą. Sodybos išsidėsčiusios abiejose beveik tiesios gatvės pusėse. Kaimo centre išlikęs tankus užstatymas, charakteringas rėžiniams kaimams. Dominuoja galu į gatvę stovintys pagrindiniai pastatai (visi senieji gyvenamieji pastatai pasukti į gatvę kampu ~ 13o pagal rėžio kryptį).

Kaimo gyvenamųjų namų architektūra išsiskiria pabrėžtinai archajiškomis formomis, išlikusiomis ir vėlesnių statinių struktūrose, kur dominuoja tradiciniai funkciniai ryšiai.

1940 m. kraštotyros ekspedicijos metu surinkta medžiaga rodo, kad nuo seno Dargaičiuose vyravo amatai – odos išdirbimas, vyžų pynimas, naginių darymas, lentų pjovimas, pynimas iš vytelių bei šaknų, akmenų skaldymas, čerpių ir puodų dirbimas.

Iš senų laikų iki pat 1914 m. karo ir karui baigiantis buvo plačiai paplitęs deguto degimas. Degutininkai išdegtą degutą veždavo į Kuršėnus ir parduodavo žydams, kurie gabendavo toliau į didesnius miestus.

Prieš paskutinįjį karą Dargaičiuose buvo 40 kiemų. Dabar belikę 32. statistikos duomenimis 1959 m. kaime gyveno 142 gyventojai, 1992 m. dar buvo 60, o šiandien belikę 50 gyventojų. Iš jų daugiau kaip pusė pensinio amžiaus. Jeigu prieš kelis dešimtmečius gatvė skambėdavo nuo būriais į mokyklą išeinančių ir grįžtančių vaikų, tai 1992 m. – tik aštuoni vaikai beišeidavo į Gruzdžių vidurinę mokyklą, o dabar tik du vaikai beišeina į mokyklą.

Iki 1935 m. dūminėje Rozalijos Tamašauskienės troboje spaudos draudimo gadynėje mokėsi viso kaimo vaikai. Mokinių susirinkdavo iki 10. Į trobelę reikėdavo įeiti susilenkus, kur langeliai „kaip kulokai“.

1913 m. Dargaičiuose gimė kunigas Antanas Bandza, kuris buvo įšventintas į kunigus Gruzdžių bažnyčioje. Palaidotas Gruzdžių kapinėse.

1909 m. rugpjūčio 17 d. gimė Rokas Bagdžiūnas. Mokėsi Gruzdžiuose, Šiaulių mokytojų seminarijoje. Po II pasaulinio karo Gruzdžiuose dėstė braižybą, piešimą. Tai buvo plačios erudicijos pedagogas, mokėjo rusų, vokiečių, esperanto kalbas. R. Bagdžiūnas rengė vaikams ir suaugusiems spektaklius, piešė dekoracijas ir pats juose vaidindavo. Palaidotas Ukmergėje.

2003 m. vasario mėn. 6 d. buvo įkurta Šiaulių rajono Dargaičių kaimo bendruomenė. Bendruomenės tikslas – išsaugoti Dargaičius kaip lietuvių medinės architektūros unikalų etninį-istorinį kaimą, „gyvą“ gatvinį kaimą, jau tapusį patraukliu turistams. Kaimo bendruomenė imasi atgaivinti senas apeigas, papročius bei tradicijas. Rengiamos tradicinėmis tapusios šventės: Jurginės (pirmosios ganiavos apeigos), senųjų amatų, pagrįstos Dargaičių kaimo istorine-etnologine- etnografine medžiaga.

Mirskiškės k., Šiaulių r.

Kalbama, kad vietovardis kilęs nuo rusų kunigaikščių Mirskių, kuriems po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo atiteko čia buvęs kaimas. Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose toks faktas neminimas. Pirmasis žinomas valdos savininkas buvo grafas Dimitrijus Zubovas. 1836 m. ūkį paveldėjo Nikolajus Zubovas. Pasinaudojęs kareivių palikta Ventos-Dubysos perkaso statybos įranga, jis ties Mirskiške užtvenkė Dubysą ir pastatė vandens malūną. XIX a. pabaigoje čia jau buvo stambus Bubių dvaro ūkinis centras (palivarkas). Miskiškės malūnas mažiausiai tris kartus buvo rekonstruotas (1908, 1928 ir 1937 m.). Naudotas pagal paskirtį iki 1980-ųjų.

XX a. pradžioje grafo vaikaitei Kotrynai Zubovaitei ištekėjus už Vlado Kurkausko, Mirskiškė tapo savarankiškas jaunos šeimos dvaras. Dvaro šeimininkas Vladas Kurkauskas (1895–1970) buvo Lietuvos karininkas, inžinierius, aktyvus ūkinių organizacijų veikėjas. 1919–1920 m. jis ėjo Vilniaus komendanto, o 1935–1936 m. – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas. 1936 – 1940 m. buvo Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas, Seimo narys.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Mirskiškės dvaras buvo nacionalizuotas. V. Kurkauskas pasitraukė į Vokietiją, per karą grįžo namo, ūkininkavo, vėliau slapstėsi. Po Stalino mirties jam pavyko legalizuotis, dirbo agronomu, mechaniku. Palaidotas Kurtuvėnų kapinėse, o Kotryną Zubovaitę Kurkauskienę nužudė sovietų kariai.

Iki šių dienų yra išlikę mediniai Mirskiškės dvaro rūmai ir kai kurie ūkiniai pastatai. Netoli dvaro sodybos yra I-ojo pasaulinio karo karių kapinės, vakaruose plyti Paraudžių miškas.

Comments are closed.